Didžiausias gruntinio vandens teršėjas – dirbamų žemių tręšimas organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, o taip pat žema ūkininkavimo ekologinė kultūra. Sodybose neretai šeimininkai patys teršia vandenį, kurį geria. Tradiciškai šulinys kasamas sodybos centre, šalia gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, daržų. Pagrindiniai taršos šaltiniai čia yra mėšlo krūvos, iš tvartų ir lauko tualetų besisunkiančios srutos, netvarkingai laikomos ar naudojamos mineralinės trąšos. Atskiri taršos šaltiniai gyvenvietėse suformuoja ištisus užteršto vandens plotus. Vandenį išvirinę mes galime sunaikinti ten buvusius mikroorganizmus, deja, nitratai ar pesticidai virinant nežūna. Nitratai ypač pavojingi dirbtinai maitinamiems kūdikiams iki 3 mėnesių amžiaus, jei jų maisto paruošimui vartojamas užterštas vanduo. Vandens skonis ir išvaizda dažnai yra apgaulinga. Pavyzdžiui, nitratai nekeičia juslinių vandens savybių – skaidrus ir labai skanus vanduo gali būti nuodingas. Ar vanduo saugus ir tinkamas vartoti galime sužinoti tik ištyrę jį laboratorijoje.
Šulinių vanduo / 2012-04-02
Šulinių vandenį Lietuvoje vartoja beveik 1 mln. gyventojų. Daugumai šių žmonių – tai vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Deja, gruntinį vandenį iš tiesų nėra saugu vartoti. Tyrimai rodo, kad per 40 procentų tirtų šulinių nustatyta padidėjusi mikrobinė tarša, vidutiniškai 30 procentų visų šulinių ir net iki 90 procentų šulinių, esančių miestuose ar gyvenvietėse, yra užteršti nitratais. Taip yra todėl, kad į šulinius vanduo patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio vandeningo sluoksnio, taigi jo kokybė labai priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, šulinio įrengimo ir priežiūros ir, žinoma, ūkinės veiklos.
