Be vandens neišsiverstume nė dienos. Jis gali būti tiek geras, tiek pavojingas. Viskas priklauso nuo to, kokių priemaišų jame ištirpo ir kokių priemonių imamasi toms priemaišoms pašalinti.
Gavome skundą
Sulaukę vilnietės skundo, kad vanduo iš čiaupo drumzlinas, nusprendėme jį patikrinti. „Toks vanduo jau, galima sakyti, visą vasarą – net žiūrėti į jį nemalonu, ką ten gerti. Gelsvai – balsvai drumzlinas. Gal tai kokie vitamininiai priedai? O kalbėti apie kietumą neverta, nes „Vilniaus vandenys" skelbia, kad vanduo yra tiesiog idealus, o kietumas yra labai gerai – mineralinės medžiagos organizmui reikalingos".
Pasidarė įdomu, juk žiniasklaidoje ne kartą skelbta, kad ši įmonė renovuojasi ir investuoja milijonus vandens kokybei gerinti. „Nacionalinio visuomenės sveikatos tyrimų centro" specialistų paprašiau paaiškinti, kaip tiksliai paimti vandens mėginį tyrimams. Gavusi instruktažą apsilankau vandens kokybe abejojančios moters namuose.
Iš karto buvau perspėta, kad šiuose namuose vanduo geriamas tik filtruotas arba virintas. Paragavus vandens iš čiaupo, burnoje liko nemalonus prieskonis. Atrodė, kad stiklinėje „pienas", o ne vanduo – jis tokios pat baltos spalvos. Išgirdau, kad gaunamos sąskaitos už vandenį nemenkos, tačiau kokybe šis nepasižymi: papildomai pinigų išleidžiama vandens filtrams, sugedusiems virduliams ir skalbimo mašinoms taisyti bei geriamajam vandeniui iš parduotuvės pirkti. Norėdama tuo įsitikinti, paėmiau vandens mėginį analizei.
Vanduo per kietas
Tyrimo atsakymai šiek tiek nustebino: geležies, nitritų ir kitų komponentų koncentracija neviršijo „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimų" nustatytos leistinos ribos, tik kalcio ir magnio kiekis (dėl jų vanduo liaudiškai vadinamas „kietu") buvo gerokai didesnis už vidutinį. Kaip man paaiškino, burnoje likęs nemalonus skonis buvo būtent dėl šių medžiagų. Pagal sovietiniais laikais galiojusius įstatus, toks vanduo jau viršytų leidžiamas kalcio ir magnio normas, tačiau dabar šios medžiagos nereglamentuojamos, nes „nekenkia žmogaus sveikatai".
Pasaulyje vandens kietumas vertinamas labai griežtai – jis yra arba „kietas", arba „minkštas", nors „Vilniaus vandenų" internetiniame puslapyje nurodoma, kad „Vilniaus vanduo yra vidutinio kietumo".
Toks vanduo pasižymi: apkalkėjusiomis vamzdynų, buitinių prietaisų, vandens maišytuvų sienelėmis, baltomis nuosėdomis puoduose. Jame skalbiami balti drabužiai gelsta, spalvoti blunka ir greičiau susidėvi, o verdamas maistas netenka dalies vertingų medžiagų. Vandens šildytuvai neveikia taip efektyviai, nes susidariusios nuosėdos turi izoliacinių savybių, trukdančių šilumokaitai.
Prausiantis kalcio ir magnio prisotintu vandeniu sunaudojama daugiau higienos reikmenų, nes muilai, šampūnai putoja prasčiau. Sausėja oda, plaukai tampa šiurkštūs ir ne tokie purūs, muilo apnašų likučiai nepašalinami nuo kūno, todėl odos poros užsikemša.
„Ten" ir čia
Vanduo skirstomas į geriamąjį, buitinį ir techninį. Pas mus tikrai gero geriamojo vandens nėra, nors Lietuva – viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kuri vandenį tiekia vien tik iš požeminių klodų. Antra, JAV tiekia 80 proc. chemiškai apdoroto upių ir ežerų vandens. Pasak su „žaliaisiais" bendradarbiaujančio specialisto Egidijaus Kauniečio, Skandinavijoje, kur vanduo – geriausias Europoje, diegiamos ir papildomos geriamo vandens linijos: karštam, šaltam (buitiniam) ir paprastam šaltam (geriamajam) vandeniui. Vokietijoje už geriamąjį neišvalytą vandenį gresia nuobauda – sustabdomas sveikatos draudimas ir už gydymą turi susimokėti pats, o Lietuvoje grąžina sumokėtus mokesčius už daug ką, tik ne už pastatytą vandens valymo įrangą. Rūpintis sveikata nemadinga ir neaktualu.
Kokybės normų neliko
„Vilniuje vanduo ne patenkinamas, o labai geras", – sako „Vilniaus vandenų" vadovas Vytautas Kisielius. Paklaustas apie kalcio ir magnio perteklių, jis atsakė, kad šie elementai sveikatai nepavojingi, be to, į normatyvus neįtraukti.
Jei neįtraukti – galima nepaisyti ir manipuliuoti kitais skaičiais bei žadamomis investicijomis? Prieš kelis dešimtmečius kalkėtas vanduo turėjo ribinę normą ir šių medžiagų koncentracija buvo stebima, o pasikeitus Europos sąjungos standartams, leidžiamų ir neleidžiamų normų neliko.
Negali būti tik truputį sveikas, kaip ir negali būti „gero" vandens, jei nors keli iš į jo sudėtį įeinančių komponentų kelia sunkumų jį vartojantiems. Paklaustas, ar nežada kažką keisti, kad vandens „kietumas" nors kiek sumažėtų, V. Kisielius atsakė, kad jis nepavojingas sveikatai, o norėdami apsaugoti savo buitinę techniką nuo nuosėdų žmonės turėtų pasirūpinti reikiamomis cheminėmis priemonėmis.
Gyvybei nepavojingas
Vandens minkštinimo įrenginiai daugelį trūkumų pašalina, tačiau turi kitą neigiamą pusę – yra nepigūs, o jų užpildai, patekę į nuotekas, kenkia aplinkai, jei valymo įrenginiuose tinkamai neišvalomi.
Žmogaus organizmas taip sudarytas, kad didžiąją „nešvarumų" dalį pašalina pats: neorganinių junginių ląstelės nepasisavina, tad vanduo padeda viską „išplauti" lauk iš organizmo. O jei vanduo pilnas tokių pat junginių?
„Pas mus viskas gerai", – sako vandenį tiekiančios įmonės vadovas ir pasigiria apie numatytas statyti geriamo vandens stotis. „Vanduo yra geras", – antrina Nacionalinio visuomenės sveikatos tyrimų centro Chemijos laboratorija ir pateikia išvadas, kur visi rodikliai „telpa" į numatytas normas (tik „kietumo" grafoje esantis brūkšnelis bado akis. Juolab kad skaičius čia – didžiausias). Lieka jais tikėti ir nekreipti dėmesio į sugedusį virdulį – mano organizmas atsparesnis.
Aušra Kurtkutė
Šaltinis: http://www.alfa.lt/straipsnis/48987?endDate=2006-09-09&allArticles=false
