Ką geriau gerti - vandenį iš parduotuvės ar iš čiaupo? (Receptas, kaip daugiaaukščio bute prasimanyti tyro vandens) / 2010-09-06

Evelina Valiuškevičiūtė
2010-08-19 12:16

Ką geriau gerti – vandenį, pirktą parduotuvėje, ar iš čiaupo? Pirmoji mintis - pirktinis vanduo neabejotinai švaresnis. Tačiau ar galime pagrįsti tokį teiginį? Nors vanduo apibūdinamas kaip bespalvis, bekvapis ir beskonis skystis, taip nėra. Dėl vandenyje ištirpusių medžiagų jo kvapas, spalva ir skonis keičiasi. Mineralinės medžiagos vandeniui suteikia skonį, tačiau per didelis mineralinių medžiagų kiekis vandenį daro neskanų ir netinkamą gerti.

„Esame ištyrę ir palyginę pirkto vandens bei vandens iš čiaupo bendrąją mineralizaciją. Statistika rodo, kad vanduo iš čiaupo nelabai skiriasi nuo pirktinio. Pirktinio vandens pranašumas tik vienas – jis neteka vamzdžiais, neužsistovi, nerūgsta. Bet esminio skirtumo nėra“, - tikina vandens filtrais prekiaujančios bendrovės „Aqua Vilnius“ direktorius Žilvinas Čižas.

 

Anot jo, iš viso vandenyje randama 249 skirtingi mineraliniai junginiai. Žinomiausi - kalcis, magnis, geležis. „Aqua Vilnius“ laboratorijoje iš viso ištirta apie 60 vandenyje esančių junginių. „Tarp „Vilniaus vandenų“ deklaruojamų rodiklių yra ne tik statistiniai vandenyje esančių amonio, bendrosios geležies, mangano, nitratų duomenys, bet ir kvapo, skonio slenksčiai, drumstumo ir spalvos rodikliai, vandenilio jonų koncentracija (pH vienetai)“, - aiškina Ž.Čižas.

O kaip vandens kietumas? „Vandens kietumas yra neribojamas, nors kietas vanduo nėra geras – galime matyti, kaip kalkės renkasi arbatinuke, kemša filtrus, o jeigu tokį vandenį geriame - kalkės lygiai taip pat nusėda mūsų organizme“, - perspėjo verslininkas.

Pasak profesionalaus vandens ragautojo, įsipylus kieto vandens, o toks yra dėl didelio kalcio ir magnio druskų kiekio, nesimato jokių akivaizdžių požymių – skirtumus galima pajusti tik paragavus, bet ir tai ne kiekvienas atskirtų: „Tuo tarpu daug geležies turintį vandenį nesunku atpažinti – toks vanduo turi rudą atspalvį, yra neskaidrus bei nemalonaus kvapo.“

Tačiau iš čiaupo gali tekėti ir labai rudas vanduo – pagal įstatymines normas jis vis tiek bus tinkamas vartoti. Taip yra ir su bendrąja vandens mineralizacija - Lietuvoje esančios normos yra tokios aukštos, kad tokio nešvaraus vandens Lietuvoje net nerasi.

„Savitojo elektros laidžio (kuo didesnis savitasis elektros laidis, tuo didesnė bendroji mineralizacija) ribinė norma yra 2500 mikroS/cm. Aš nežinau, kas atsitiktų su žmogaus sveikata, jeigu jis kiekvieną dieną gertų tokį vandenį“, - dėstė Ž.Čižas vandens tiesas.

Anot jo, švariu vandeniu laikytinas toks vanduo, kurio bendroji mineralizacija yra iki 100 mg/litre. Aukštos kokybės vandens bendroji mineralizacija yra iki 50 mg/l. Vilniuje bendrosios mineralizacijos vidurkis siekia apie 700 mg/litre.

Galima palyginti - Suomijoje geriamojo vandens, tekančio gyventojų namuose, bendroji mineralizacija nesiekia net 30 mg/litre.

Švarus vanduo – neskanus?

Paragavus ir palyginus išvalyto, aukštos kokybės ir paprasto vandens iš čiaupo (buvo paimti konkretūs vandens pavyzdžiai – 22 mg/l ir 286 mg/l mineralizacijos), skanesnis pasirodė nevalytas vanduo.

Pasak profesionalių vandens ragautojų, žmogaus skonio receptoriai per laiką prisitaiko prie nešvaraus vandens, todėl geriant tyrą vandenį vis tiek jaučiamas nemalonus skonis, o geriant vandenį, prie kurio skonio receptoriai pripratę, nemalonaus skonio nesijaučia.

Vaikai, kuriems gerti tėvai neduoda vandens iš čiaupo, tyrą vandenį vertina. Tam, kad atsigautų apgadinti skonio receptoriai, vidutiniškai reikia keletos mėnesių ar net daugiau.

Vanduo tai pat genda

Vanduo, kaip ir kiti produktai, genda. Apytiksliai vanduo iš čiaupo gali įpiltas į indą stovėti tris dienas ir dar būti tinkamas naudoti. Specialiais filtrais išvalytas vanduo – dešimt dienų. Na, o vanduo, pirktas prekybos centre, neatidarytas gali stovėti porą metų. Tačiau vandens butelis turėtų būti laikomas tamsioje ir vėsioje vietoje. Jei laikymo sąlygos netinkamos, ir tokiame vandenyje gali pradėti veistis bakterijos.

Taip pat derėtų atkreipti dėmesį ir nepirkti vandens, kurio galiojimo laikas eina link pabaigos – nors vanduo nebus sugedęs, ilgai plastikiniame butelyje laikomame vandenyje gali atsirasti plastiko pėdsakų.

Vilniuje esančiose vandenvietėse, pagal atliktas analizes, vanduo su mažiausiu savituoju elektros laidžiu yra Daniliškių vandenvietėje. Tačiau Daniliškių vandenvietės vandenyje yra didžiausias geležies ir mangano kiekis.

Viena geriausių vandenviečių Vilniuje - Antavilių. Ji aptarnauja daugiausia žmonių Vilniuje. Kuo arčiau gyvenate šios vandenvietės, tuo jūsų namuose tekantis vanduo yra švaresnis.

Norint pagerinti geriamojo vandens kokybę, galima naudoti įvairius vandens filtravimo įrenginius. Tai gali būti maži, buitiniai vandens filtrai, arba modernios ir brangios vandens filtravimo sistemos.

Vandens filtras vandenį daro švaresnį – tam jis ir buvo sukurtas. Tačiau vandens filtrai neveikia amžinai. Apleidus filtravimo sistemą, geriau tokio prafiltruoto vandens negerti – filtruose besikaupiantys nešvarumai, ilgainiui pradeda pūti. Pro tokį apleistą filtrą praėjęs vanduo ne tik netampa švaresnis, bet dažnai darosi ir  kenksmingesnis.

Kas atsako už vandens, bėgančio iš čiaupo, švarumą?

Bendrovės „Vilniaus vandenys“ komunikacijos skyriaus vadovė Simona Skalauskytė tvirtina, kad „Vilniaus vandenys“ atsako už vandens tiekimą iki namo vandens apskaitos mazgo. Už vidaus tinklus ir jų eksploataciją bei vandens kokybę atsako namą aptarnaujančios tarnybos arba namo bendrija.

„Vandeniui iš čiaupo įtakos turi vamzdynai ir tai, ar vandenvietėje yra geležies šalinimo įrenginiai. Rudas vanduo trumpą laiką gali atsirasti po ilgo vandentiekio nenaudojimo, staigaus vandens atjungimo ir įjungimo, kai įvyksta avarija, atliekami namo vidaus tinklų vandentiekio sistemos rekonstrukcijos darbai. Taip pat ilgesnį laiką namuose nenaudojus vandentiekio – grįžus iš atostogų ar po savaitgalio“, - pasakoja S.Skalauskytė.  „Vilniaus vandenys“ numatytu periodiškumu tikrina viso vartotojams tiekiamo vandens kokybę. Pasak S.Skalauskytės, dėl blogos vandens kokybės vartotojai gali kreiptis į „Vilniaus vandenis“, kad ši patikrintų vandens kokybę.

Aukščiausios kokybės vanduo jūsų namuose

Tyrą vandenį galima išgauti ir namų sąlygomis – neinvestuojant daug lėšų ar pastangų.

Priemonės: atviras metalinis indas, kuriame tilptų trys litrai vandens – puikiai tinka paprastas puodas sriubai virti. Trys litrai vandens iš čiaupo. Šaldymo kamera.

Veiksmas: įpilkite vandenį į puodą ir įdėkite puodą 2 valandoms į šaldymo kamerą. Galima kas pusę valandos pasižiūrėti, kaip vanduo šąla. Po dviejų valandų šaldymo, turėtų būti užšalęs vandens vidurys. Jeigu užšalo visas vanduo – viduryje turi matytis baltos spalvos apskritimas – tai nešvarus vanduo.

Balkšvą suledėjusį vandenį išmesti. Likusį vandenį reikia vėl įkišti 2 valandoms į šaldymo kamerą – šįkart turėtų užšalti indo pakraščiuose esantis vanduo. Pakraščiuose esantį ledą reikėtų atskirti ir taip pat išmesti. Likusį vandenį, jeigu užšalo – atitirpinti.

Išvada: iš trijų litrų nešvaraus vandens gavote vieną litrą tyro vandens. Jo bendra mineralizacija turėtų būti apie 30 mg/litre. Tokiu naminiu vandens valymo metodu išgautas vanduo tinka ir mažiems vaikams.

Pliusai: vanduo yra tyras, netgi tyresnis už parduodamą prekybos centruose. Tai nėra brangu.

Minusai: iš trijų litrų gaunamas tik vienas litras vandens. Be to, ši operacija užima be galo daug laiko (apie 5-6 valandas). O kas jo tiek turi? Nebent nedirbantys senjorai.

Galimos klaidos: dažnai vanduo užšaldomas, o vėliau paprasčiausiai atšildomas. Gali iškristi nuosėdos, bet taip užšaldytas ir atitirpintas vanduo iš esmės lieka toks pat.

***

Pagal Lietuvos higienos normą HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimus“ geriamojo vandens pH vienetai gali svyruoti nuo 6,5 iki 9,5. Tyro vandens pH – 7 vienetai. Palyginkime: pieno pH – 6,5. Muilo pH svyruoja tarp 9-10.

Lrytas.lt

Klauskite

Klauskite

Form by ChronoForms - ChronoEngine.com