Ar vanduo, kurį geriame, tikrai yra energijos šaltinis?

Dar nedaugelis žino, kad vanduo gali būti suaktyvintas ir įgyti naujų, unikalių savybių. Geriamam vandeniui „pasisvečiavus“ vandens jonizatoriuose PTV, vienu metu pasigamina dviejų požymių jonizuotas vanduo. Tai šarminis (gyvasis) ir rūgštinis (negyvasis) vanduo, turintis silpną neigiamą ir teigiamą krūvį – oksidacinį-redukcinį potencialą (ORP).

Koks tai vanduo, kuo jis geras sveikam ir kodėl būtinas sergančiam žmogui, klausiame gydytojos iš Vokietijos, medicinos mokslų kandidatė Dinos Aschbach-Gitelman 16 metų tyrinėja jonizuotų tirpalų savybes.

Kokios vandens normos, ir kiek toks išsamus vandens tyrimas galėtų kainuoti? Ar iš viso galima atlikti tokį išsamų tyrimą Lietuvoje?

LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO

Į S A K Y M A S

DĖL LIETUVOS HIGIENOS NORMOS HN 48:2001
„ŽMOGAUS VARTOJAMO ŽALIO VANDENS KOKYBĖS HIGIENINIAI REIKALAVIMAI“ PATVIRTINIMO

Žmogus – lyg vaikščiojantis akvariumas. Rytuose manoma, jog didžiausią reikšmę žmogaus sveikatai turi ne tik suvartojamo vandens kiekis, o didžiąja dalimi būtent vandens gėrimo būdas. Taigi, svarbu ne tik kiek, bet ir kaip, ir kada yra geriamas vanduo.

Kelių tūkstantmečių Rytų išmintis byloja, jog daugiau nei 90 (!) procentų visų ligų žmogaus organizme kyla dėl neteisingo vandens gėrimo. Drąsiai galima teigti, jog jau keli tūkstančiai metų atgal jaunystės eliksyras buvo išrastas, sukurtas ar nupasakotas Indijos išminčių. Mums belieka tik patikėti paprastu ir gražiu stebuklu ir atskleidus šią paslaptį susigrąžinti sveikatą, skaidrią nuotaiką, pasitikėjimą, jaunystę ir gyvybines jėgas.

Jeigu žmogus gyventų harmonijoje su gamtos dėsniais, tai jis lengvai ir pamatytų tuos dėsnius, kaip pavyzdžiui vandens apykaitą gamtoje, kuri duoda daugelį atsakymų apie gyvenimo prasmę ir apie gyvenimą po gyvenimo. Jūs paklausite kaip? Žmogaus kūne 80% vandens.

Reiškia vanduo yra pagrindinis žmogaus gyvenimą įtakojantis faktorius, lygiavertis šviesai, šalčiui ir žemei. Kas yra žmogaus gyvenimas? Tai nukritęs iš dangaus vanduo, surinktas į vieną vietą, pripildęs kokį tai indą ant žemės paviršiaus. Kai kas gali tai palyginti su ežeru, kai kas su bala, kai kas su upeliu. Žmonių gyvenimai skiriasi, kaip ir vandens telkiniai.

Šį kartą - apie labai paplitusį chemikalą BPA (Bisphenol A), kuris randamas daugelyje plastikinių produktų, ir taip pat labai lengvai patenka į maistą ir žmogaus organizmą. Pasaulyje per metus pagaminama apie 3.6-4 (kiti šaltiniai teigia, kad tik 2.2 , bet nepaisant to, tai labai daug) milijonų tonų BPA.

BPA yra labai panašus į estrogenų molekulę ir todėl ją mimikuoja. Toks silpnas sintetinis estrogenas (BPA) siejamas su labai daug ligų - įvairių rūšių vėžiu, diabetu, insulino nejautrumu, širdies ir kraujagyslių ligomis, nevaisingumu, persileidimu, viršsvoriu, skydliaukės problemomis, nevaisingumu, hormonu disbalansu.

Salotos turi būti šviežios ir traškios, o kol atkeliauja iki mūsų stalo, dalį vandens praranda, dažnai turi nitratų. Nuskintuose lapuose vandens slėgis, ląstelės mažėja, traukiasi tampa mažiau patrauklios. Labai gerai panardinti salotų lapus į vandenį. Vanduo išsiplėčia atgal į ląsteles, lapas atsigauna, tuo metu taip pat iš lapo ištraukiami nuodingi lape esantys nitratai.

Šis  procesas žinomas kaip osmoso procesas.

Sukurtas dar senovės Romos vergų, vandentiekis - didžiausias civilizacijos pasiekimas, kuris ir šiandien mums tarnauja, tapęs dideliu ir sudėtingu tinklu. Suprantama, išlaikyti vandentiekį tvarkingu reikalauja daug pastangų ir išteklių. Esant įvairiems trūkumams, miesto „arterijos“ sulaukusios garbaus amžiaus, gerokai pasensta ir nušiūra: vamzdžiai apauga visomis įmanomomis nuosėdomis ir paveikti korozijos įtrūksta vienoje ar kitoje vietoje, periodiškai palikdami mus be vandens. Nors vandenvietėse vanduo gan gerai išvalomas, tačiau kol jis ateina iki kiekvieno buto senais vamzdžiais, vėl „prasiturtina“ vamzdžiuose esančiomis kenksmingomis medžiagomis. Taip vadinamojo antrojo vandens užteršimo pasėkmė ta, kad vanduo tekantis iš čiaupo be papildomo valymo netinkamas ne tik gerti ar maistui gaminti, bet ir buičiai.

Pagal veikimo principą, mūsų vandens valymo sistemos yra atbulinio osmoso. Osmoso reiškinys (tirpaluose, atskirtuose mažai laidžia membrana, ištirpusių medžiagų koncentracijos sulyginimas) vyksta visuose gyvuose organizmuose.

Ką geriau gerti – vandenį, pirktą parduotuvėje, ar iš čiaupo? Pirmoji mintis - pirktinis vanduo neabejotinai švaresnis. Tačiau ar galime pagrįsti tokį teiginį? Nors vanduo apibūdinamas kaip bespalvis, bekvapis ir beskonis skystis, taip nėra. Dėl vandenyje ištirpusių medžiagų jo kvapas, spalva ir skonis keičiasi. Mineralinės medžiagos vandeniui suteikia skonį, tačiau per didelis mineralinių medžiagų kiekis vandenį daro neskanų ir netinkamą gerti.