Vandens valymo įrenginiai siekia pašalinti patogenines bakterijas ir sumažinti kitų bacilų skaičių, pateikti vandenį be nuodingų chemikalų, kaip švino, vario, arseno ir kitų junginių, bekvapį, skaidrų ir gero skonio, be to, neperkietą, būtent, neturintį daug druskų.
Lietuvos Enciklopedija apie vandens valymą / 2012-06-03
Vandens valymas
Vanduo, imamas iš bet kokių šaltinių, nėra grynas. Jis turi savy nereikalingų, vamzdžius gadinančių ar net žmogaus sveikatai kenksmingų priemaišų.
Atmosferinis vanduo, kol pasiekia natūralius rezervuarus, kaip ežerus, upes ar tvenkinius jau būna užteržtas oro duklėmis, trūnijančiais lapais ir kitais augmenijos puviniais, ganyklų trąšomis, gyvūnijos bei žmogaus atmatomis, o taip pat ir įvairių rūšių bakterijomis.
Iš požemio šaltinių gaunamas vanduo dažnai turi skonį gadinančių, blogą kvapą ar spalvą turinčių mineralinių priemaišų ar druskų. Apskritai vanduo gali turėti ištirpusių dujų, kaip angliarūgštės, deguonio, azoto, metano, sieros dvideginio bei chloro ir druskų, kaip kalcio ir magnio, karbonatų bei sulfatų, natrio karbonatų, sulfatų ir chloridų – valgomosios druskos, geležies oksidų, sieros rūgšties ir silikatų. Deguonis, oksidai ir rūgštys oksiduoja ir gadina vandentiekio vamzdžių sieneles, daugumas druskųkietina vandenį, būtent, muilas nesimuilina, verdant gaunama daug nuosėdų, garo katiluose priauga akmens ir pan.
